Žvelgdami į Motinos Teresės nuotraukas, ne visada iškart pastebime, jog ji buvo, galima sakyti, viena mažiausių, smulkiausių žmonių fizine prasme. Tačiau jos paveldas, apimantis beveik 5000 seserų kongregaciją, namus skurstantiesiems, neįgaliems bei seniems visų žemynų žmonėms, kunigų ordinas, daugybė savanorių bei šimtai tūkstančių išgelbėtų gyvybių, suteikiant medicininę pagalbą, pamaitinant skurstančiuosius ir sustabdant abortus, padarė ją moraline ir dvasine milžine didžiosios pasaulio dalies akyse.
Tėvas Brianas Kolodiejchukas su būsima šventąja pirmą kartą susidūrė būdamas 21-erių, kai su tėvais aplankė savo seserį, kuri buvo Motinos Teresės Meilės misionierių kongregacijos narė Romoje.
Lankydamasis ten pamatė mažutę vienuolę, kabinančią kryžius kunigams bei šešiems pasauliečiams. Motina Teresė vėliau jam pasakė, kad norėtų kada nors ir jam tokį kryžių įteikti. Labai greitai po šio epizodo Kolodiejchukas prisijungė prie Dievo meilės misionierių brolių, vėliau tapo kunigu.
Techniškai kalbant, jo pareigos dabar yra „postulatorius“, – kanadietis, laiką skirstantis tarp pareigų Romoje ir Misijų namų Meksikoje, yra pagrindinis Motinos Teresės šventumo bylos vedėjas. Greta kitų dalykų, jis yra žmogus, sėdintis už 35 tūkstančių puslapių stirtų Vatikano archyvuose, kur peržiūrėjo Teresės gyvenimą, dorybes bei šventumo garsą.
Dėl šios priežasties jis gali geriausiai papasakoti, kaip garsusis italų šventasis Tėvas Pijus privertė atidėti Teresės kanonizaciją mažiausiai 13 metų, apie penkias dešimtis Motinos dvasinės tamsos metų bei jos požiūrį į moters vietą Bažnyčioje.
„Didžiąją jos veiklos dalį sudarė paprasti veiksmai, kuriuos ir mes galime atlikti, – sako jis. – Jums nereikia važiuoti į Kalkutą, jei norite padėti vargšams. Ten, kur esate, galite jų rasti.“
Po Motinos Teresės mirties 1997-aisiais popiežius Jonas Paulius II atšaukė privalomų 5 metų laukimo laikotarpį ir leido kanonizacijos bylą pradėti iškart. Kai jos užtarimu įvyko patvirtintas stebuklas, 2003-iaisiais, tai yra prieš 13 metų, ji buvo paskelbta palaimintąja. Reikėjo dar vieno stebuklo, kad būtų paskelbta šventąja. Kodėl teko laukti ganėtinai ilgai?
Kai žmonės manęs vis klausinėdavo, kada pagaliau Motina Teresė bus paskelbta šventąja, atsakydavau: „Kada ateis tinkamas metas Bažnyčiai.“
Jau buvo galimas stebuklo atvejis visai netrukus po beatifikacijos, kai šeima JAV pradėjo melstis už negimusio kūdikio, kurio smegenyse buvo aptikta vandens, sveikatą. Tai būtų buvęs puikus stebuklas – „už gyvybę“. Rytą prieš darydami Cezario pjūvį gydytojai pakartotinai ištyrė kūdikį, vandens vis dar buvo, tad buvo pasirengta naujagimį iškart patalpinti į inkubatorių, tačiau vaikelis gimė visiškai sveikas, o gydytojai nesugebėjo niekaip to paaiškinti.
Mes buvome pasirengę pristatyti šį įvykį kaip stebuklą, įvykusį Motinos Teresės užtarimu, tačiau vieno iš sutuoktinių motina, italė, parašė man laišką, kuriame sakė: „Esu tokia laiminga, visus metus meldžiau Tėvo Pijaus užtarimo!“
Kadangi ryšys nebuvo tiesioginis, šio atvejo teko atsisakyti. Marcilio stebuklas [kai brazilas vyras Motinos Teresės užtarimu, stebuklingai pagijo nuo mirtinų smegenų abscesų] įvyko 2008-aisiais, bet aš apie jį išgirdau tik 2013 m. rugsėjį.
Kodėl dabartinis momentas yra tinkamas metas Bažnyčiai?
Kadangi šie metai yra Gailestingumo.
Kaip tikriausiai matėte knygoje „A Call to Mercy: Hearts to Love, Hands to Serve“ [kurią išleido Kolodiejchukas], Dievo meilės misionierių darbai yra patys tikriausi gailestingumo darbai, o Motina yra puikus pavyzdys, kaip galima jais gyventi, juk ji yra mūsų laikmečio žmogus. Ji pavyzdys, kuriuo galime sekti, nes darė paprastus dalykus.
Taip, yra buvę ir nepaprastų dalykų: pavyzdžiui, kai ji sustabdė tarpusavyje kovojančius induistus ir musulmonus, sakydama jiems: „Argi nesuprantate, kad esate broliai?“ Tačiau didžioji jos gyvenimo dalis buvo paprasti dalykai, kurių galime imtis bet kuris iš mūsų. Nereikia važiuoti į Kalkutą, kad padėtum vargšams. Ten, kur esate, galite jų rasti. Net savo šeimoje.
Neatsitiktinai kita šalis po Indijos, kur yra daugiausia Dievo meilės misionierių namų, yra Jungtinės Valstijos.
Daugeliu atvejų, paskelbimas šventuoju Bažnyčiai yra vienas iš būdų išryškinti kokio nors asmens gyvenimą – galintį tapti įkvepiančiu liudijimu. Nebūtinai tai tinka šiuo atveju, nes kiekvienas žino, kas ji buvo. Ar šis paskelbimo šventąja „formalumas“ ką nors keičia?
Šv. Jonas Paulius II ir Motina Teresė yra išskirtiniai tuo atžvilgiu, kad jie itin plačiai pademonstravo šventumą jau savo gyvenamuoju metu ir visame pasaulyje. Paprastai tik po šventojo mirties žmonės ką nors pradeda sužinoti apie tai, kas išties buvo tas žmogus. Dažniausiai šis procesas būdavo labai lėtas, tačiau tai vienas iš dalykų, kuriuos Vatikano II susirinkimas paprašė pagreitinti, kadangi šventasis gali būti ypač įkvepiantis konkrečiu laikotarpiu.
Stipriai pasikeitė ir pats procesas. Anksčiau jis buvo kur kas labiau legalistiškas, panašus į bylą, kur buvo vertinami argumentai už ir prieš asmens šventumą. Jonas Paulius II norėjo, kad dėmesys labiau būtų telkiamas į liudijimą ir labiau remtųsi mokslu.
Motinos Teresės atveju mums reikėjo surinkti dokumentus ir liudytojų parodymus. Iš pradžių buvo padaryta išimtis, nereikėjo laukti įprastų 5 metų po mirties, tačiau visi privalomi žingsniai buvo padaryti, ir net daugiau. Pavyzdžiui, tipinė byla aptaria vidutiniškai 50 liudijimų, o mes turėjome 130. Tad nemėginome eiti trumpiausiu keliu. Būtų kvaila! Viskas įvyko taip neseniai, viskas dar taip nauja, galėjome išklausyti daugybę žmonių, kurių priminimai dar visai neseni, nesunku buvo prieiti prie archyvinių dokumentų.
Tikrai vertėjo procesą vesti kuo kruopščiau, nes dabar turime savo rankose visą šią medžiagą – kokius 35 tūkstančius puslapių, 17 tomų liudijimų. Ir visa tai bus prieinama viešai maždaug po 50 metų, – toks paprastai yra bendrųjų archyvų laikotarpis.
Iš esmės, jūs nėjote trumpiausiu keliu...
Išties, ne. Aišku, kad jūs negalite pasakyti: „Ar Motina Teresė gyveno gilų dvasinį gyvenimą?“ ir paskui atsakyti: „Taip.“ Akivaizdu, kad to negana. Kiekvienai aptariamai dorybei tenka iškelti specifinius klausimus.
Motina Teresė, kaip minėjote, išgyveno šventumą „mažuose dalykuose“: padėdama vargšams, sergantiems, kovodama prieš abortus. Vis tik, šitoks kelias atrodo ganėtinai sunkus, norintiems sekti jos pavyzdžiu...
Jei pažvelgsime į visumą, jos gyvenimas buvo herojiškas. Visiškai nepaprastas. Kas būtų ištvėręs tiek ilgai, kiek ji, išgyvendamas visišką dvasios naktį? Jei nebūtų buvusi tokia žmogiškai brandi, ši patirtis būtų ją palaužusi.
Kad sukurtume tai, ką ji sukūrė, sekdama Dievo valia, bet eidama per 50 metų trukusią dvasinę tamsą...
Toji dvasinė tamsa man yra pats herojiškiausias jos gyvenimo aspektas. Juk galima nuspėti, kaip sunku buvo tai pakelti Motinai Teresei, kuri visada buvo „pakilime“. Net ir kai keliaudavo, kai personalas oro uostuose nuolat prašydavo, kad ji kur nors jiems pasirašytų... Ji visada buvo gerai nusiteikusi.
Galėtume manyti, kad ji bent jau mėgaujasi guodžiančiu santykiu su Jėzumi, kuris teikia jai energijos ir paguodos. O galiausiai atrandame, kad viskas yra priešingai.
Ji galėjo būti gundoma šio pasaulio turtais, pirmos klasės bilietais, kurių gaudavo, žurnalų viršeliais ir tuo, kad visi norėjo su ja fotografuotis... „Normalus“ žmogus sakytų: „Visa tai labai patrauklu, apie mane kalbama naujienų laidose, esu ant „Time“ viršelio, oi, kaip nuostabu!“ Tačiau ji buvo labai kukli.
Tad kam toji tamsa?
Vienas iš antrinių tos tamsos tikslų, manau, buvo išlaikyti jos nuolankumą. Viename savo laiške ji rašė: „Visi tie pagyrimai ir liaupsės manęs nepaliečia, nes aš noriu Jo, o Jo aš neturiu.“
Ar norite sužinoti, kaip jai nepatiko visi tie fotografavimaisi? Jai kiekviena nuotrauka buvo – siela, ištraukta iš skaistyklos! Daugybė žmonių Danguje tikriausiai yra be galo laimingi, kad visos tos nuotraukos buvo padarytos.
Kai kurie žmonės pasijunta artimesni šventiesiems, sužinoję apie jų trūkumus. Ar Motina Teresė jų turėjo?
Žinoma… Išpažinties ji eidavo kartą per savaitę! Ir tai būdavo nuoširdžios išpažintys. Pagalvokite apie tai šitaip: kai jūs susikivirčijate su savo sutuoktiniu, tai jums padaro visai kitokį poveikį, negu, pavyzdžiui, jeigu apsižodžiuotumėte su visiškai jums nežinomu žmogumi, į kurį gal atsimušėte gatvėje. Tie patys dalykai įgyja visai kitokią reikšmę priklausomai nuo artumo jiems. Tokiai moteriai kaip Motina, taip aistringai mylinčiai Jėzų, tie mažmožiai, kurie mums atrodo visiškai nesvarbūs, įgyja visai kitą reikšmę.
Ji buvo davusi privatų įžadą, dėl kurio ji kasmet kažką paaukodavo Jėzui per rekolekcijas. O ji pažadėjo Jėzui visada „sakyti taip viskam, ko Jis prašo“, arba, kitaip sakant, „niekada Jam nieko neatsakyti“, nes tai būtų mirtina nuodėmė. Tai reiškia, jeigu ji sąmoningai, žinodama, jog tai yra Dievo valia, atsisakytų kažką padaryti, net jeigu tai nebūtų rimtas dalykas, jai tai būtų mirtina nuodėmė.
Ji išpažindavo silpnumo nuodėmes, tokias kaip kantrybės ar savitvardos netekimas, tačiau niekada sąmoningai, tyčia – tą minėtąją nuodėmę... Netikiu, kad ji kada nors būtų pasakiusi: „Tai buvo Dievo valia, bet aš atsisakiau jos.“
Viena iš seserų jos gyvenimo pabaigoje, kai Motina gyveno Kalkutoje ir labai kentėjo, praeidama pro jos kambarį, girdėjo ją sakant: „Aš niekada tau nieko neatsakiau, ir nežadu to daryti dabar“, kas reikštų, kad ji liko ištikima tam įžadui. O kartais juk tekdavo priimti itin sudėtingų sprendimų.
Ar ji turėjo stiprų charakterį?
Ne tiek stiprų charakterį, kiek gebėjimą koneveikti. (Nors ji buvo švelni vyrams vienuolyne, tad mes to nepatyrėme!) Kunigystę ji suprato labai antgamtiškai ir puikiai matė visą žmogiškąjį silpnumą kunigystėje, tačiau ji vis tiek laikėsi antgamtinio požiūrio, turėjo labai aukštų lūkesčių. Pavyzdžiui, ją galėjo papiktinti, jei kunigas aukodamas Mišias nepasako homilijos. Gal kai kurie kiti kunigai stengiasi apsieiti be jos, – tik ne mes!
Šiandien daug diskutuojama apie moters vaidmenį Bažnyčioje. Kokia buvo jos vizija šiuo klausimu?
Daugeliu panašių klausimų Motina laikėsi gana tradicinių pažiūrų. Pamenu, – nes tai buvo svarbus reikalas, – ji davė interviu, o žurnalistas, gal ir tyčia, iškreipė jos žodžius, pavadindamas straipsnį: „Motina Teresė teigia, kad Marija būtų buvusi puikus kunigas.“
O ji buvo sakiusi kažką panašaus į: „Kas būtų galėjęs būti geresnis kunigas nei Mergelė Marija, tačiau Jėzus norėjo, kad būtų kitaip.“
Jos žodžiai buvo iškraipyti, ir žmonės kalbėjo, neva Motina Teresė pasisako už moterų kunigystę, o mums teko dėl to aiškintis.
Tad dėl moterų įšventinimo – ne, jos pažiūros buvo labai tradicinės.
Tačiau ji pati yra tikriausias pavyzdys to, ką Jonas Paulius II vadino „moters genijumi“. Turime tokias moteris kaip šv. Teresė, šv. Kotryna Sienietė, Edita Stein, kurių įtaka nesirėmė ekleziastine valdžia.
O kaip dėl moterų diakonių?
Leiskit man pasakyti šitaip. Jeigu Bažnyčia būtų pasakiusi, kad moterų diakonas yra gerai, ji būtų pasakiusi: „Bažnyčia sako gerai, vadinasi, ir man – gerai.“
Ji nei užbėgo Bažnyčiai už akių, nei dairėsi atgal. Ji nei buvo įstrigusi praeityje, nei skatino Vatikaną III.
Iš „Crux“ išvertė S. Žiugždaitė
Kun. Brianas Kolodiejchukas
Motina Teresė atsiima Nobelio taikos premiją 1979 m.
Motina Teresė ir popiežius Paulius VI
